Pagrindinis    Pianistas asmenybės spindulių nedalija

Pirmadienį Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje koncertuos kroatų pianistas Ivo Pogoreličius – gyva fortepijono legenda. Taip pat – būtų ir pramanytų legendų herojus.

 

Turbūt Lietuvoje atsirastų nedaug žmonių, kurie galėtų teigti pažįstantys šį sekmadienį, spalio 23-iąją, į Vilnių atvykstantį muziką. Vienas tokių, o gal ir vienintelis – dirigentas, profesorius Saulius Sondeckis. Pasak jo, kroato būdas, netektys, ilgai trukusi kūrybinė tyla, uždarumas, netikėti sprendimai ir elgesys atgraso daugelį norinčiųjų prisiliesti prie jo talento spindulių. Tad savaime randasi "medžiagos" įvairiausioms šnekoms, padavimams, istorijoms. "Jis gali atsisakyti koncerto Niujorko "Carnegie Hall" salėje, o vietoj jos pasirinkti Telšius ar Mažeikius. Jei tau pajus simpatiją – kalbėsis, jei ne – štiš", – taip LŽ I.Pogoreličiaus manieras įvaizdino S.Sondeckis. Profesorius neslepia, kad per pianisto kūrybinės veiklos metus būta visko: ir arogancijos, ir pramanų.

Koncerto rengėjų I.Pogoreličius paprašė pasirūpinti jo ramybe, artyn neprileisti nepageidautinų asmenų. Regis, teks samdyti apsaugos vyrukus… "Aš jį suprantu, kitaip negalima. Kai pasieki tokio populiarumo, negali atsipalaiduoti, nes tau užlips ant galvos. Tik išsiblaškysi ir prarasi formą", – teigė S.Sondeckis. Pats jis pianistą iki šiol pažinojo kaip labai mielą, draugišką žmogų, smagų pašnekovą.

Kelti jaunųjų žvaigždžių

S.Sondeckio ir I.Pogoreličiaus keliai susibėgo Vokietijoje. 1989-1993 metais pianistas kurortiniame vandens gydyklų miestelyje Bad Vėrishofene (Bavarija) rengė savo vardo muzikos festivalį. Į jį, tarpininkaujant Vakarų Vokietijos koncertinei agentūrai "Concerto Winderstein", buvo pakviestas S.Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras (LKO). Vėliau kolektyvas į festivalį buvo kviečiamas kasmet, atlikdavo net po keletą koncertinių programų (negalėjo dalyvauti tik 1992 metais). Festivalio sumanytojo idėja buvo paprasta: iškelti jaunas muzikos asmenybes – rengti jų koncertus su tarptautinį pripažinimą turinčiais kolektyvais ir atlikėjais. "Patekome į meistrų kategoriją, o tie, kuriuos tada "kėlėme", mus jau seniai pralenkė", – nusijuokė profesorius S.Sondeckis. Pavyzdžiui, Bad Vėrishofene ryškiai suskambo tuomet dar menkai žinomos italų dainininkės Cecilia Bartoli vardas; per vieną iš festivalių su LKO koncertavo rusų trimitininkas Sergejus Nakariakovas. Miestelis tiesiog lalėjo pačių įtakingiausių pasaulio dienraščių apžvalgininkų balsais.

Lietuviški akcentai

Ypač profesoriui įsiminė 1989 metų festivalis. Sovietų Sąjungai atstovavęs orkestras jau koncertavo su lietuviška trispalve. Bad Vėrishofene buvo Europos lietuvių katalikų sielovados centras, jam vadovavo vyskupas Antanas Deksnys. "Mūsų garbei buvo laikomos mišios, vyskupas mus laimino", – prisiminė profesorius. Kitais metais Vokietijoje dirbęs kanauninkas Antanas Bunga surengė pamaldas už Lietuvą. Jas laikė keturi kardinolai ir septyni vyskupai. "O konferencijų rūmuose buvo surengta paroda Lietuvos kunigų, nukentėjusių nuo bolševikų represijų, atminimui", – pasakojo S.Sondeckis.

Lietuvių orkestro pasirodymai I.Pogoreličiui labai patiko. Po pirmojo koncerto jis bendravo su S.Sondeckiu ir išreiškė nuostabą, kad LKO dar nėra gerai žinomas JAV. "Jis padarė vieną didžiausių paslaugų mano gyvenime – supažindino su pasaulinės garso įrašų kompanijos "Columbia" atstovu, klasikinės muzikos virtuozų vadybininku Ronaldu Wilfordu. I.Pogoreličius buvo vienas jo mėgstamiausių muzikantų. Jų pažintis gerokai prisidėjo prie pasaulinės kroato šlovės, – tvirtino lietuvių dirigentas. – Pianistų, kurie koncertuotų stadionuose ir suburtų šimtatūkstantines klausytojų minias, daugiau nežinau. Bent jau mano laikais tokių nebuvo."

Perspjovė visus

1958 metais gimęs I.Pogoreličius – viena ryškiausių žvaigždžių šiandieniame muzikos pasaulyje. Jo tarptautinė karjera prasidėjo 1978-aisiais, laimėjus pianistų konkursą Italijoje. Po šio įvykio legendinis pianistas Vladimiras Horowitzas prisipažino, kad kylantis talentas jį patį verčiąs pasitempti. Vėliau I.Pogoreličius tapo dar kelių tarptautinių konkursų laureatu. Kai jam neleido dalyvauti tarptautinio Fryderyko Chopino konkurso finale Varšuvoje 1980 metais, protestuodama komisijos narė argentinietė Martha Argerich nutraukė darbą joje. "Tai sukūrė pirmąją pasaulinę I.Pogoreličiaus sensaciją. Atsirado kitų konkurso laureatų, tačiau šis, likdamas už borto, "perspjovė" visus. Staiga visi užsigeidė pamatyti vaikiną, dėl kurio M.Argerich susipyko su komisija", – prisiminė S.Sondeckis.

Maestro, alaus!

Antru skandalu tapo I.Pogoreličiaus susitikimas su valdinguoju dirigentu Herbertu von Karajanu. Šis pakvietė jaunąjį pianistą įrašyti koncerto su jo vadovaujamu Berlyno filharmonijos orkestru. "Darant įrašą, I.Pogoreličius pasakė: "Maestro, man šis tempas "nepatogus". Anas: "Ne, mes grosime tik taip." Po dar vieno mėginimo I.Pogoreličius atsistojo ir užvertė klaviatūros dangtį: "Maestro, matau, kad jūsų nuotaika nekokia, mes šiandien nesusitarsime. Gal pamėginkim rytoj"… Ir pasiuntė H.von Karajaną atnešti alaus. Tokio akibrokšto pasaulis nebuvo regėjęs. Pasipylė publikacijos spaudoje, įvykis buvo eskaluojamas, išpūstas, apaugo interpretacijomis", – pasakojo S.Sondeckis. Jau vėliau I.Pogoreličius prisipažino lietuviui nieko įžūlaus jis tada nepasakęs, regis, alaus užsimanęs pats H.von Karajanas.

Tarptautinis pripažinimas kritikams nekliudo kartais šį atlikėją pamėginti sumenkinti, visų pirma už savitas muzikos kūrinių interpretacijas. Tarkim, neįprastai lėtu tempu atlikęs vieną Ludwigo van Beethoveno sonatą pianistas spaudoje buvo išvadintas "tiesiog nenormaliu", o kritikas dar pridūrė, kad "šis milžiniškas talentas tragiškai išsuko iš teisingo kelio". Nepaisant to, I.Pogoreličius išlieka neabejotina žvaigždė ir labai gerbiamas menininkas savo šalyje bei užsienyje.

Tapo atsiskyrėliu

Didele dvasine trauma I.Pogoreličiui tapo jo žmonos gruzinų pianistės ir pedagogės Alizos Kezeradzės mirtis 1996 metais. S.Sondeckio nuomone, po šio įvykio pianistas užsisklendė savyje, pristabdė koncertinę veiklą. "Jis tapo savotišku vienuoliu atsiskyrėliu. Galbūt tai paveikė ir jo būdą", – spėjo profesorius. S.Sondeckis stebėjosi tik vienu: kaip "Culture Live" viešosios įstaigos meno vadovui, pianistui Dariui Mažintui pavyko į Lietuvą privilioti tokią nenuspėjamą scenos žvaigždę.

 

 

Autorius: Mindaugas KLUSAS /”Lietuvos žinios“/

 

 

Susiję straipsniai