SIGNATARŲ NAMAI

Signatarų namai – istorijos ir architektūros paminklas, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas.

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. visa Lietuva, išskyrus Užnemunę, atiteko carinei Rusijai. Lietuvos vardas išnyko iš pasaulio žemėlapio. Kelias į nepriklausomybę – ilga 123 metų kova dėl lietuviško rašto, dėl lietuviškų pamaldų bažnyčioje, dėl teisės mokytis ir kalbėti gimtąja kalba, dėl teisės naudotis tautine simbolika, būti nepriklausoma tauta.

Signatarų namų ekspozicija – XX a. pradžios tautinio atgimimo ir modernios Lietuvos valstybės atkūrimo istorija (1904–1918 m.) – prasideda pasakojimu apie vykusį tautinį atgimimą Vilniuje, ir tolesnę lietuvių tautos nuoseklią kultūrinę ir politinę veiklą, kuri atvedė į nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. vasario 16 d.

Kaizerinės Vokietijos okupacijos (1915-1918 m.) sąlygomis paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas – konceptualus, lakoniškas 122 žodžių dokumentas, kuris vėliau, visus okupacijų metus, žadino nepriklausomybės viltį, kuris niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir buvo Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas, atkuriant 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę.

Signatarų namų ekspozicija, esanti trylikoje kambarių, yra unikali, nes nuolat papildoma muziejaus įsigytomis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų artimųjų dovanotomis ar paskolintomis relikvijomis. Okupacijos, karas, represijos, priverstinė emigracija laužė žmonių likimus, naikino jų gyvenimo ženklus. Priverstiniais politiniais emigrantais tapo šeši signatarai, kiti šeši, likę Lietuvoje, tapo sovietinio teroro aukomis. Visų dvidešimties Vasario 16-sios Akto signatarų giminės buvo represuoti.

Valstybinių švenčių dienomis muziejus nedirba