Archyvai

Laikas pasivijo skandalingąjį spektaklį „Shopping and fucking“. Interviu su Arūnu Sakalausku

Šeštadienį, kovo 6 dieną, 19 val., OKT / Vilniaus miesto teatras (OKT) Teatro arenoje vėl rodys skandalingąjį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį pagal britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and fucking“. Daugiau nei prieš dešimt metų šis spektaklis simbolizavo žymiai daugiau, nei tik savarankiško OKT pradžią, tai reiškė modernios, šiuolaikinės dramaturgijos atėjimą į Lietuvos sceną. Laikui bėgant susidomėjimas spektakliu neblėsta, anaiptol – auga. Kodėl? Apie tai – pokalbis su aktoriumi Arūnu Sakalausku.

– 1999 metais pasirodęs spektaklis sulaukė daugybės priekaištų, neva jame vaizduojamas gyvenimas tėra iškreipta realybė, neturinti nieko bendra su realiu pasauliu. Ar per dešimt metų ši nuostata pasikeitė?

– Prieš dešimt metų visuomenė dar gyveno tarsi užsimerkusi, nenorėdama matyti ir pripažinti to, kas vyksta šalia mūsų. Mes drąsiai, tiesiai šviesiai prabilome apie narkomanus, homoseksualus, viską valdančius pinigus, gyvulišką geismą, seksą. Šiandien tai jau nieko nebestebina ir nešokiruoja, visi su tuo sutinka ir netgi iš to pasijuokia.

Laikas pasivijo spektaklį. Perpildytos salės įrodo, kad tai, apie ką kalbame, vis dar yra aktualu.

– Kas lemia tokią jo sėkmę?

– Spektaklis aktualus ir politiniu, ir socialiniu, ir visuomeniniu aspektu. Jis apnuogina gėdingiausią šiandienos gyvenimo bruožą – viskas yra parduodama ir perkama, net ir moralė yra prekė.

Žinoma, teatras negali išspręsti socialinių problemų, tačiau apie jas kalbėti būtina.

Mūsų kuriami herojai – visiški antiherojai, padugnės, visuomenės atstumtieji, balansuojantys paribyje. Vienus žiūrovus jie piktina, stebina, juokina, kitus – sukrečia ir priverčia susimąstyti. Tačiau jiems abejingų nėra.

– Koks yra jūsų personažas Markas?

– Tai homoseksualus, nuo narkotikų priklausomas vyrukas, kuris supranta, kad gyventi taip, kaip gyvena jis, toliau neįmanoma, tai niekur neveda. Jis bando ieškoti išeičių, tačiau padaręs ratą vėl grįžta atgal, nes neturi pasirinkimo. Markas net nemoka įsimylėti ir mylėti.

Geismas, pinigai, malonumas – jo gyvenimo variklis. Kad atsigręžtų į tikrąsias gyvenimo vertybes, reiktų įdėti nemažai pastangų, o tam jis neturi stiprybės, todėl bando savo ydas ir silpnybes bet kokiomis priemonėmis pateisinti.

– Personažų charakteriams atskleisti pasirinktos drastiškos vaizdinės priemonės – nuogybės, iškreipto sekso scenos, nešvankios kalbos, keiksmai. Tai – paveikiausias bendravimo su žiūrovų būdas?

– Kodėl žmonės piktinasi žiauriais vaizdais, matomais televizoriaus ekrane, tačiau vis viena juos žiūri? Patys žiūri, tačiau vis tiek skundžiasi? Galbūt dėl to, kad tai juos stipriai paveikia?

Mes vaizduojame tai, kas vyksta realiame gyvenime, atsigręžiame į opias problemas, su kuriomis susiduria dalis mūsų visuomenės. Kas čia gali šokiruoti?

Kur kas labiau mane stulbina idiotiškos muilo operos, kurios smarkiai nutolusios nuo mūsų kasdienybės – kažkas paašaroja, pasipeša, pavažinėja prabangiu automobiliu ir vėl visi laimingi. Tuomet susipainioji, nebežinai, kas yra tikra.

Palyginus su tikru gyvenimu, tai, ką rodome spektaklyje, – tik švelnus pūkelis.