Archyvai

Darbo užmokestis – šypsena, arba valanda dėl kurios verta gyventi

Pokalbis su aktoriumi Vytautu Kontrimu

 

 

Esi profesionalus aktorius ir teatro pedagogas. Ir jau nuo studijų laikų domiesi darbu su vaikais. Kodėl tave tai domina?

Manau, kad šis susidomėjimas kilo būtent todėl, kad man pačiam vaikystė yra labai svarbus metas. Kai galvoju apei darželį, mokyklą, atsimenu viską – ir spalvas, ir kvapus. Matyt, kiekvienam žmogui skirtingu laiku yra lemtingas laikotarpis – kažkam senatvėje, kažkam, kai gimsta vaikai. Man tai yra vaikystė ir paauglystė. Todėl dar akademijoje kartu su bendraminčiais įkūrėme teatro studiją „Terra Bella”. Aš prisimenu viską, ką pats patyriau augdamas, kaip mane auklėjo tėvai ir pedagogai, ir todėl man norėjosi pabandyti dirbti su vaikais pačiam, kaip nors savaip. Ir pažiūrėti, kaip tai veikia. Įdomiausia, kad, surinkę vaikus, pradėjome dirbti intuityviai – taip, kaip mums atrodė, kad turi būti, o paskui paaiškėjo, kad tai atitiko visas naujausias ugdymo teorijas.

Ar skiriasi teatro kūrybinis procesas dirbant su vaikais ir suaugusiais?

Taip, be abejo. Bet mano patirtis „suaugusiųjų“ teatre yra ne tokia, kaip kitų aktorių. Nes aš dirbu vien su Cezariu Graužiniu ir teatro „cezario grupė“ aktoriais – ir tai yra mano teatrinė šeima. Ir nežinau, kaip būtų, jei dirbčiau kur nors kitur. Čia yra mano kūrybinė šeima, šeimyniška ir atmosfera. O dirbdamas su vaikais jaučiu kitokią atsakomybę. Juk pastabos, patarimai, kuriuos išsakai gali ne tik padėti, bet ir sužaloti vaikus. Tik pastaruoju metu aš su vaikais nedirbau – iki tol, kol įsijungiau į socialinės klounados projektą „Klounai be sienų“.

Ar netruko impulsų, kuriuos teikia darbas su vaikais?

Gerai pagalvojus, tai ne. Aš dirbu ir su studentais VPU. Tai labai panašu kaip darbas su vaikais. Tik iš jų galima daugiau pareikalaut, o elgiasi jie labai panašiai kaip vaikai. O šiaip tai ir suaugę taip elgiasi, jei atsipalaiduoja. Kai kūrėme „Mėtą Meškiniją“, mes ir patys šėldavome kaip vaikai.

Paminėjai socialinę klounadą. Ar teisingai suprantu, kad tai yra terapinis darbas su sergančiais vaikais ligoninėse?

Taip, tai yra darbas su vaikais, kuriame susilieja ir teatras, ir psichologija. Metodiką sukūrė amerikiečių gydytojas Hunter Campbell "Patch" Adams, kuris tyrinėjo juoko poveikį žmogaus organizmui. Ši praktika skirta tiems, kurie nori padėti sergantiems vaikams. Užsidedi klouno nosį ir eini į ligoninę, kad bent akimirkai praskaidrintum šių vaikų gyvenimą. Iš tikrųjų klounai neprivalo būti profesionalūs aktoriai, bet reikia išmokti tam tikrų šio darbo pagrindų.

„Domino“ teatre rodomas Cezario Graužinio spektaklis „Bučiuoju, Oskaras“ apie vėžiu sergantį berniuką. Šiame spektaklyje labai jautrų ir sudėtingą sergančio berniuko vaidmenį atlieki tu. Panašu, kad gyvenimas ne pirmą kartą suveda tave su šia tema.

Dar iki „Oskaro“ vieną kartą man teko susidurti su vaikais, sergančiais inkstų ligomis. Nors mes daugiau girdime apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, inkstų ligomis sergantys taip pat labai kankinasi – jie turi ilgas valandas išbūti nejudėdami prijungti prie dializės aparatų, jie „stovi eilėse“ ir laukia inkstų donorų. Mes pas tuos vaikus nuėjome vasaros vidury, skyriuje buvo vos keli vaikai, labai tylu ir nyku, ir žaidimų aikštelė labai skurdi palyginus su tuo, ką vėliau pamačiau onkologijos skyriuje. Tuo metu mes ten dirbome su studentais iš VPU. Man, kaip aktoriui, buvo labai įdomu stebėti ne tik vaikus, bet ir jų mamas. Nes vaikų problemos daugiau atsispindi mamų veiduose. Vaikai yra vaikai – jiems tik duodi impulsą, ir jie užsimiršta, nušvinta, džiaugiasi. Bet mamos, kurios iki ašarų laimingos, kad vaikai laimingi – jos viską sugeria į save. Tada buvo pirmas kartas, kai susidūriau su vaiko liga iš arti.

O visai netrukus po to, viena mano pažįstama moteris mirė nuo vėžio. Ją teko lankyti paskutinius mėnesius. Man stebuklas buvo tai, kad ji buvo laiminga. Mačiau ir ją lankančius žmones, kurie verkė koridoriuje, bet ji pati švytėjo. Ji buvo labai stiprus žmogus. Tas patyrimas matant ją iki pat mirties, tas švytėjimas prieš pabaigą man labai padėjo kuriant Oskaro vaidmenį.

O kokia patirtis su klounais?

Požiūris į klounus mūsuose yra visoks. Gimtadieniai, cirkas, „makdonaldas“. Vaikai neretai bijo klounų, kurie būna ryškiai nusigrimavę, rėkiantys garsiai ir labai aktyvūs. Tas personažas dažnai būna su neigiamu ženklu, dėl ko aš niekada ir nenorėjau būti klounu. Bet man pasitaikė proga pažiūrėti filmą apie gydytoją „Lopą“ Adamsą, kuris ir sukūrė socialinę klounadą. Tas filmas paremtas tikrais faktais – jis pasakoja apie gydytoją, kuris pastebi, kad medicina ignoruoja juoko poveikį išgijimui. Jis pradeda ieškoti kontakto su žmonėmis, griaudamas vieną kertinių nuostatų medicinoje – kad gydytojas turi neiti į jokius santykius su pacientais. Jis dirba su vaikais, kurie tiesiog krykštauja jį pamatę. Ir po to moksliniais tyrimais įrodo skeptiškiems kolegoms, jog laimingi žmonės sveiksta greičiau. Jis įsteigė savo ligoninę, ir po pasaulį pasklido socialiniai klounai. Kai pamačiau šį filmą, pamaniau, kad va tokios klounados tai aš norėčiau. Ir mano noras išsipildė per du mėnesius – sužinojau, kad dvi VDA kultūros vadybą bestudijuojančios magistrantės (Viltautė Žemelytė ir Indrė Vileitė) inicijavo socialinės klounados kursus su kviestiniais dėstytojais iš Vokietijos. Prisijungiau kartu su savo studentais iš VPU, kurie yra būsimieji teatro pedagogai. Ir tai mums nieko nekainavo!

Tai jūs mokėtės šio amato, o tuomet ėjote į ligonines pas vaikus?

Taip, bet aš noriu būtinai akcentuoti, kad šis metodas taikomas ne tik sergantiems vaikams, bet ir seneliams. Ir, manau, Lietuvoje mes būtent čia turėtume kreipti savo pajėgas. Seneliai senelių namuose negauna jokio dėmėsio, nes tai jau ne mokesčių mokėtojai ir ne mūsų serganti ateitis. Tai daugeliui atrodo praeitis. Bet tokiu būdu mes prarandame savo šaknis. Manau, kad šio projekto tęstinumas – rengti žmones darbui su seneliais. Mus mokę vokiečiai eina ir pas vaikus, ir pas senelius.

Mūsų mokymai truko penkias dienas, vyko Menų spaustuvėje. Tuo metu kūrėme klounų personažus ir ruošėmės darbui su vaikais ligoninėje. Nes dirbdamas ligoninėje privalai žinoti ir taisykles, ir sistemą. Labai svarbu nešokiruoti vaikų, kad nebūtų blogiau. Mes mokėmės improvizuoti, klounados triukų ir patys imitavome ligonines, įsivaizduodami kokios situacijos gali vykti palatoje.

O ką daro į palatą įžengęs klounas?

Socialinis klounas ateina į erdvę, kur vaikas kenčia, o galbūt nuobodžiauja arba skaičioja dienas, kada važiuos namo, ir jo misija – nukreipti vaiko dėmesį kitur, bent trumpam. Jis keičia atmosferą, o tai yra kaip grynas oras – ir tėvams, ir vaikui. Tai tinka ir paaugliams, nors darbas su jais yra gana specifinis.

Šis darbas paremtas improvizacija, bet be galo subtilus, negalima elgtis agresyviai, šokiruoti, rūbai ir grimas nėra ryškūs. Galbūt pirmiausiai įeini į palatą ir paklausi, ar galima užeiti, o tada vėl išeini, uždarai duris, užsidedi nosį ir grįžti klouno personaže.

Bet kodėl nosis, kodėl būtent klouno personažas?

Kai tik užsidedi nosį, be kostiumo, be grimo, tu jau pajauti, kad esi nebe tu. Įvyksta transformacija. Tad nosis, galima sakyti, suteikia laisvės pirmiausiai tau pačiam. Be to, klouno personažas nėra labai apibrėžtas, įvardintas, kaip koks meškutis ar zuikiukas. Jis gali būti kvailas ir juokingas. Pavyzdžiui, mano klouno vardas Batareika, mano kolegos – Šlepetė. Tu jį susikuri iš savęs, įkūniji unikalų personažą, kuris leidžia iš savęs pasijuokti. Jis gali nugriūti, nepataikyti išeiti pro duris, nerasti išėjimo. Klounas atėjęs į palatą paskleidžia „muilo burbulų“ nuotaiką. Juk mes nežinom, kodėl mums patinka muilo burbulai. Bet einant pas mažus vaikus, muilo burbulai – yra didžiausias ginklas. Ir mums nereikia ruošti šou, užtenka improvizuoti vietoje pagal situaciją. Visada einame po du, nes tuomet geriau pajaučiame situaciją, vienas pristabdo kitą, palaiko, padeda.

O būna taip, kad vaikai nepriima klounų?

Taip, taip! Toks buvo ir mano pirmasis kartas. Toje palatoje buvo mergaitė ir jos mama. Mama iš karto apsidžiaugė ir sako: „Žiūrėk, pas tave atėjo klounai“, o mergaitė nusisuko į sieną ir sako: „Nenoriu.“ Tai buvo labai griežtas „nenoriu“. Tada išėjom, neuždarėm durų, pro duris pradėjom pūsti muilo burbulus. Po truputį, pūsdami burbulus, ėmėm žengt vidun, o po dešimties minučių jinai jau šypsojosi ir bendravo.

Dar sunkiau yra dirbti su paaugliais. Jie nenori parodyti, kad jiems patinka. Gali būti net grubūs, bet kai išeini, stabteli už palatos durų, palauki kelias sekundes ir išgirsti, kaip griaudėja juokas. Ir tada palengvėja, nes juk to ir siekiame.

Ar šią veiklą tęsite ir toliau?

Taip, be abejo, ketiname tęsti. Kursuose buvo paruošta 15 klounų – kai kurie mūsų dirba, kai kurie studijuoja. Tačiau, be abejo, visi esame užsiėmę, ir vien iš entuziazmo dirbti ilgai neišeitų. Mūsų dėstytojai vokiečiai pasakojo, kad šis darbas Vokietijoje, kad ir simboliškai, tačiau mokamas, o tai padeda išlaikyti reguliarumą, kuris yra be galo svarbus šioje veikloje.

O kaip į jus žiūrėjo ligoninių personalas?

Iš pradžių įtariai, bet paskui pamatė, kad mes paisome jų taisyklių, dezinfekuojamės rankas, jei reikia velkamės baltus chalatus ir visaip kitaip stengiamės netrukdyti medikų darbui. Mes tikrai nebuvome destruktyvūs, todėl atsiranda vis daugiau ligoninių, kurios pageidauja, kad atvyktume.

Tik, deja, mes nelabai galime dabar važinėti, nes reikalingas finansavimas projekto tąsai. Svarbu yra finansinė šio projekto dalis, nes tada pajauti, kad tavo darbas yra reikalingas, vertinamas. Aš tikiuosi, kad ir Lietuvoje tai bus suprasta.

Tarkime, mūsų mokytojai, kurie atvyko iš Miuncheno, pasakojo, kad jų regijone yra 50 nuolat dirbančių klounų. Jie turi asociaciją, socialinės klounados centrą „Klounų klinikos“, dirba pasiskirstę, rengia seminarus. Aišku, greta daromi ir tyrimai, kurie moksliškai įrodo šios veiklos prasmingumą.

Kokios ligoninės jus sutiko priimti?

Daugiausiai dirbome Vilniuje, Santariškių ligoninėje. Kiek žinau, merginos, inicijavusios šį projektą, pusę metų skyrė darbui su ligoninėmis – kad įtikintų personalą mus priimti. Dar labai vertinga patirtis buvo „Vaiko raidos centre“, kur gydomi vaikai su emociniais arba elgesio sutrikimais. Ten patirtis buvo sudėtinga, atmosfera mūsų darbui – labai nepatogi. Tačiau mūsų mokytojai sakė, kad nors mums ir lengviau dirbti ligoninėse, čia mes esame dar labiau reikalingi. Čia sunku iš viso kažką prognozuoti. Tarkime, vienai mūsų porai teko dirbti su hiperaktyvių vaikų grupe, kurioje vaikai šokinėdami ant lovų tyčia vieną klouną prispaudė čiužiniu.

Bet labai gerai, kad mes turėjome galimybę pabendrauti su centro psichologėmis, kurios padėjo suvokti esminius principus, veiklos sistemą, dažniausius sutrikimus ir vaikų reakcijas. Čia į kiekvieną savo veiksmą turi žiūrėti kitaip, nes, tarkime, kai vienas klounas kitam rankinuku stuktelėjo per galvą, vienas vaikas tuojau čiupo kėdę ir norėjo trenkti šalia esančiam per galvą. Dar mano studentams buvo labai sunku ištverti įvairias gana grubias vaikų provokacijas, bet svarbu suvokt, kad tie vaikai nėra blogi. Ir po kurio laiko, mums išeinant jie prašydavo pasilikti. Pasak ten dirbančių psichologių, daugumas „Vaiko raidos centro“ vaikų pasveiksta, todėl norisi stengtis ir juos lankyti.

O ką tau davė ši patirtis kaip aktoriui?

Ši patirtis man, kaip aktoriui, ypatinga tuo, kad tai nėra komfortiška scenos aplinka, kur esi atskirtas nuo žiūrovų. Po šių susitikimų, tiesiog būni visas šlapias nuo prakaito, nugara žliaugia vanduo. Nes situacijos be galo įtemptos, turi save labai kontroliuoti, ir tuo pat metu improvizuoti.

Be to, kaip žmogui, nuostabu jausti, kad nors truputėlį padedi kitiems. Buvo tokia situacija, kai klounai atsidūrė palatoje, kurioje berniukas laukė operacijos. Šalia sėdėjo mama, ir tvyrojo tokia baisi įtampa, kad berniukas gulėjo visai nejudėdamas. Klounai pradėjo su juo bendrauti per atstumą, labai subtiliai, o jis mums, per tą įtampą, sugebėjo kelis kartus nusišypsoti. Ir tuomet pagalvoji, kad tai galbūt yra labai daug.

Aktorius scenoje gauna aplodismentų, o čia – tik šypsena. Ar ne per mažai?

Ne, tikrai ne. Ir šiaip, dirbdamas aktoriumi, netrukus rizikuoji patekti į tokią komforto zoną, kai vaidini įprastus vaidmenis ir iš savęs nieko daugiau nereikalauji, pradedi tinginiauti, ieškoti kažko dar patogesnio. O ši veikla yra visiškai nepatogi. Ir man, kaip Vytui, tai labai svarbu. Nors dėl darbų gausos negaliu dažnai tuo užsiimti, manau, tai mano produktyviausias laikas. Atsidurti vietoje, kur niekas nesidžiaugia, ir paberti „džiaugsmo pudros“. Tą valandą, dvi, tu iš tikro gyveni ir nesi nulis šiame pasaulyje. Nors ir negauni jokios algos.

Kalbėjosi Kristina Savickienė